Gaunu nemažai žinučių iš žmonių su klausimų, “Ar aš sugebėčiau praminti 100 km distanciją Gravel Fondo važiavime? Juk čia labai daug … “. Galiu atsakyti tik vieną – taip, Tu gali praminti 100 km. ir dar daugiau.

Šios varžybos gimė iš noro parodyti žmonėms, jog yra kur minti dviračiu už Vilniaus ribų ir neverta sukti ratų visų pamėgtoje Saulėtekio trasoje 🙂 Taip pat norėjau parodyti žmonėms, jog jie gali daugiau, nei jiems atrodo.

MTBF Asveja Gravel Fondo trasa driekiasi iki Asvejos regioninio parko, o ilgosios distancijos dalyviams tenka net apvažiuoti Asvejos ežerą. Taigi patikėkit, grožintis vis besikeičiančiais vaizdais net nepajausite kaip bėga laikas.

Nusprendžiau paskatinti žmones išbandyti save ir visgi praminti tuos savo pirmuosius 100 km. Keli patarimai, kurie man padeda įveikiant ilgas distancijas:

  • Tvarkingas dviratis. Nepagailėkite laiko ir pasiruoškite dviratį. Padangos pripūstos, grandinė sutepta, niekas negirgžda. Patikėkite, jeigu minant 20 km. atstumą nekreipiate dėmesio į atsiradusį pašalinį garsą, minant daugiau, nei 4 valandas, jį tikrai pradėsite girdėti. Taip pat juk nenorite baigti važiavimo dėl to, jog neprižiūrėjote savo dviračio ir jis sugedo viduryje trasos 🙂
  • Patogi apranga. Pasiruoškite patogią minymui aprangą. Tai gali būti speciali dviratininko apranga, tačiau jeigu Jums patogesnė futbolo – tebunie. Svarbiausia, kad jaustumeisi patogiai ir apranga nevaržytų judesių.
  • Maitinimas. Kuo ilgiau mini, tuo didesnę svarbą tavo kelionėje užima maitinimas. Įvertink, kiek valandų galėtum užtrukti trasoje ir pagal tai pasiruošk maisto. Geriausia, skrandžio neapsunkinantis, greitai virškinamas gausias energijos atsargas turintis maistas (spec. batonėliai, geliukai, šokoladukai, bananai ir pan.). Būtinai turėk skysčių atsargų, labai grubiai – viena gertuvė vienai valandai. Beje, minant 100 km distanciją viduryje trasos galėsi sustoti maitinimo punkte pasipildyti atsargas. Taigi svarbiausia – reguliarus maitinimasis. Kimšti nereikia, užteks pastoviai palengva užkandžiauti ir gurkšnoti izotoninį gėrimą.
  • Tolygus mynimo tempas. Stenkitės minti tolygiu tempu, paskirstyti tolygiai energiją minant mišku, asfaltu, ar žvyrkeliu. Tai mažiau pavargsite ir toliau numinsite.
  • Nusiteikimas. Tai yra labai svarbi pasiruošimo dalis. Tu negali atvažiuoti į startą galvodamas “Aj, niekada nesu važiavęs 100 km., tai kiek pravažiuosiu šiandien, tiek bus gerai”. Dar prieš atvažiuodamas turi nusiteikti, jog nori ir gali pravažiuoti 100 km. Ir visiškai nesvarbu, jog galbūt niekada gyvenime nesi mynęs tokios distancijos, tai nėra lemiamas veiksnys. Kaip nusiteiksi – taip ir bus.

Ką daryti, jeigu nori minti ilgus atstumus, tačiau negali tam tinkamai nusiteikti, pritrūksta motyvacijos? Išsikelk sau nedidelius tikslus, kurie vestų tave į priekį. Pavyzdį pateiksiu iš savo asmeninės patirties:

Kai atvykau į Italiją minti “Everestingą” (plačiau apie tai galite paskaityti ČIA), aš planavau. Žinojau, kad norint pasiekti tikslą man reikės įkilti į kalną ne mažiau, nei 9 kartus. Kiekvieną pakilimą suskirsčiau į 5 etapus po 3 km. Ir Dar pasidalinau tuos 3 km. į kelias atskiras dalis. Ir nusprendžiau, jog kiekvieno etapo pirmoje dalyje valgysiu, po dviejų etapų stosiu pailsėti. Trečiame etape privažiuosiu įspūdingo dydžio bažnyčią. Tuomet važiuodavau sekdavau, kuriame etape esu, ką veiksiu po kilometro. Mano tikslas būdavo pasiekti sekantį etapą, ar du – ir viskas. Tuomet naujas tikslas – pasiekti naują etapą. Aš negalvojau, kad mano tikslas yra pasiekti “Everestą”, t.y. 8848 m. vertikalaus sukilimo. Tam pasiekti man reikės beveik 15 valandų gryno važiavimo. Jeigu būčiau tik apie tai galvojęs, būtų sprogus galva ir būčiau pasidavęs dar neįpusėjus distancijai. O važiavimą suskirsčius į etapus ir siekiant tų mažyčių tikslų, man buvo žymiai lengviau, nes galėdavau kaskart įvertinti save, kiek pasiekiau.

Mano patarimas – mintyse pasidalinkite distanciją į mažesnius etapus ir jų siekite. Mažyčiai laimėjimai atveda prie asmeninės pergalės 🙂

 

Beje, visada man galite užduoti klausimus el. paštu: lukasdonelaitis@gmail.com